kieminėjimas

kieminė́jimas sm. (1) → kieminėti: 1. XVI a. pirmoje pusėje buvo praktikuojamas kunigaikščių ir didikų „kieminėjimas“, „viešėjimas“ arba duoklės reikalavimas vietoje „viešėjimo“ rš. Kieminėjimas, kaip viena iš gatavo produkto pasisavinimo formų, Lietuvoje išsilaikė gana ilgai rš. | refl.: Toks kieminė́jimasis kiekvienam nusibos Ds. 2. Plakate sūnų už kieminėjimą per naktį rš. Sakydavo – vis jai būdavo andarokas nuspuręs nuo kieminė́jimo Alz. \ kieminėjimas; atsikieminėjimas